SUSIKALBĖJIMO MODELIS


Kas yra viešoji erdvė? Kaip ji turėtų keistis? Kokiu būdu šiuos kaitos sprendimus galima priimti? Ir kiek šiame procese svarbus mūsų – piliečių – balsas? Esminiai klausimai, mąstant apie viešųjų erdvių dabartį ir likimą.

Šiandien, matydami sparčiai besikeičiantį Vilnių, vis labiau pasigendame to gyvo įvairių visuomenės sluoksnių įtraukimo ir įsitraukimo į bendro sutarimo paieškas. Neapleidžia jausmas, kad sprendimai vis dar „nukrenta iš viršaus“, o mums belieka tik susitaikyti ir stebėti, kaip istorinius pastatus keičia ar užstato naujieji, kaip virsta istoriniai paminklai, išardomi grindiniai ar kruopščiai – beveik steriliai – sutvarkomi parkai, žaliosios erdvės. Įspūdis – lyg vis labiau prarandame miestą, teisę į jo ateitį.

Ne išimtis ir Petro Cvirkos skveras su centre esančiu paminklu – daugiasluoksnė miesto erdvė. Ji (jau nebe pirmoji mieste per kelerius pastaruosius metus) atsidūrė kryžkelėje – „nugriauti negalima palikti“. Ir kur bus padėtas tas išganingasis kablelis, panašu, vėlgi turi nuspręsti biurokratai ar politikai, kurie tiesiog privalo atlikti užduotį. Ir kuo greičiau, tuo geriau.

Laimė, atsirado erdvės nedaryti skubotų sprendimų, užsimezgė pokalbis su visuomene. Ugningas, ne visada lengvas, bet gyvybiškai būtinas. Juk P. Cvirkos skvero padėtis urbanistiniu požiūriu netrukus pakis, skveras bus vienaip ar kitaip rekonstruojamas, nes iškilus naujajai miesto Koncertų salei ant Tauro kalno, jis taps pagrindine jungtimi tarp Tauro kalno ir Senamiesčio. Todėl mes tikime, kad miestui svarbu išplėtoti daugiasluoksnę ir daug skirtingų vertybinių pozicijų įtraukiančią diskusiją, leidžiančią priimti sprendimus, kurie būtų socialiai atsakingi ir atspindintys bendras įsitraukusios visuomenės vertybes.


Taip gimė idėja inicijuoti meninį analitinį tyrimą, kuruojamą tarpdisciplininių sričių profesionalų ir ieškantį išeičių iš, sutikime, kompleksinės situacijos. Tokios, į kurią beveik visada įpuola miesto vietos ir objektai, kurie susiformavo ar buvo suformuoti nesenais, sudėtingais ir skaudžiais mūsų istorijos etapais.

Šio tyrimo metu remdamiesi asmeninėmis patirtimis kuriant ir tyrinėjant viešąsias erdves bei tikėdami tarpdisciplininio bendradarbiavimo galia, norime sukurti modelį polemikai apie konfliktiškas viešąsias erdves. OP. Cvirkos skvero likimo klausimą matome kaip šio tyrimo pradžios tašką – pilotinį atvejį, kuris taptų analogu svarstant ir apie kitas erdves. Ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos ar Europos miestuose.

Vykdydami tyrimą ateinančiais metais sukursime įtraukiančią, draugišką ir visiems prieinamą platformą, kuri suteiks galimybę rastis, kleistis ir kauptis su P. Cvirko skveru susijusiai tyrimo medžiagai. Į platformos ir skvero archyvo kūrimą įtrauksime sociologus ir psichologus, kurie parengs šiam atvejui tinkamas metodikas ir apklausas, o vėliau, taikant sukurtą platformą, apibendrins surinktas nuomones, išryškins kylančius skvero scenarijus bei padės spręsti nesusikalbėjimo problemas.

Lygia greta kursime erdvinius objektus, kurie aktyvuos skvero erdvę bei paskatins rinktis ir keistis nuomonėmis apie šią vietą. Tikimės, jog atšilus orams skveras taps gyva pokalbių, paskaitų bei susitikimų erdve. Skelbsime apie tyrimą kuo plačiau,  siekdami, kad į  jo renginius būtų įtrauktas kuo įvairesnis profesionalų bei visuomenės ratas. Vystydami renginių programą bursime partnerius jos įgyvendinimui.

Tikime, kad nepaisant individualių santykių su istorija įvairovės, sprendimus dėl viešosios erdvės ir joje įprasminamos atminties turėtume priimti visi bendrai.

Projekto iniciatoriai yra tarpdisciplininė nepriklausoma komanda, kurią sudaro:

– kraštovaizdžio architektas ir Studio Space/Time vadovas Povilas Marozas, turintis svarbios tarptautinės darbo su viešųjų erdvių projektais, tokiais kaip Tate Modern muziejaus pietinės dalies kraštovaizdžis (su VOGT Landscape Ltd) ar Selfridges Duke Street gatvės viešosios erdvės projektas Londone (su Djao-Rakitine Ltd), patirties;

– menotyrininkė ir parodų kuratorė Ūla Tornau, savo disertacijoje tyrinėjusi Vilniaus pokario urbanistiką;

– menotyrininkė bei kultūros prodiuserė, neseniai įkurto Vilniaus miesto muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė, neseniai išleidusi knygą apie meną ir politiką Vilniaus viešosiose erdvėse.


Projekto partneriai: VšĮ „Architektūros fondas“, Vilniaus miesto savivaldybė, kūrybinė agentūra „Autoriai“, VšĮ „Vilniaus Miesto Muziejus“